vieši šantažai

Tema maždaug tokia – be ilgų teorinių santuokos, kaip institucijos ir pačių vedybų, kaip akto socialinių ir kitų aspektų nagrinėjimo, laikykime, kad  pagrindinis vedybų tikslas yra pranešti aplinkiniams (iš esmės savo šeimai, jos šeimai, savo draugams, jos draugams, o jei esi žmogus iš žmonių klubo, tai ir Žmonių Klubo skaitytojams), kad štai – ji jau mano ir niekas nelįskit. Įsivaizduoju, kad maždaug taip turėtų mąstyti ir ji. Kadangi preziumuojame, jog į užduodamą klausimą “Ar tu, laisva valia bla bla sutinki…?”  teigiamai dažniausiai atsakoma abipusiu sutarimu ir dažniau nemeluojamu nei meluojamu jausmu, laikykime, kad tas viešas pareiškimas “Ji mano”/”Jis mano” yra taip pat sutartas ir norėtas.

Ir tai dažniausiai daroma viešai. Arba dar viešiau, jei esi Žmonių Klubo narys ir turi kažkokį keistą norą juo likti.

Dabar štai čia – socialiniuose tinklapiuose,  facebook’e pvz., praktiškai gali išsipildyti bet kurios apie tokį pareiškimą svajojančios svajonė. Bum – ir įkali status: “not single” ir dar “engaged” ar netgi “in deep, but strange relationship”. Viskas čia gal ir tvarkoj – toks ekshibicionizmas kaip kad “dabar kakoju” jau senai priimtas šioje erdvėj kaip norma.

Tačiau, ar tikrai kalant pareiškimą šiose erdvėse, kur dažnai tai pamato daugiau nei Žmonių Klubo kartu paėmus vartotojai, užduodamas klausimas “Ar tu, bla bla… ?” tam kitam?  Kartais turbūt tenka nustebti.

Aštunta diena

Atsikėlėme, išisregistravome iš hostelio, sėdome į opeliuką su visais daiktais, pavalgėme kiniečiuose, nuvažiavome prie arenos, pirmas dešimt minučių galvome, kad per anksti išsiregistravome, po keturiasdešimt minučių sėdome į opeliuką, apie pusę pekių ryto buvome Vilniuje. Pakeliui žinojome ką sako mūsų krepšinio ekspertai : „nebuvo komandos“, „vyrai nepasititikėjo savimi“, „mes per sunkiai užpuolėme ir leidome lengvai pelnyti taškus priešininkams“, „reikėjo lengviau užpulti ir leisti priešininkams ne taip lengvai pelnyti taškus“, paskui dar apie kaltės prisiėmimą, apie tai, kad galų gale taip turėjo nutikti, mes vis tiek tarp Europos krepšinio elito, juk ne tokios komandos kaip Italija apskritai nežaidė čempionate, vyksta kartų kaita, svarbiausia du vienuolikti ir t.t.  Mūsų čempionatas šiemet baigėsi.
Manau, kad į Turkiją vis tik važiuosime. Iš ten ir parašysiu.

Septinta diena

Rytas protingesnis už vakarą. Išsijuosę gulėjom iki kiek galima gulėti, kol nuobodulys nepradėjo versti iš lovų. Kambarys penkiavietis, yra radiomagnetola (kasetinė), du langai į gatvę, kuri smirda ir pilna kreivų žemaūgių plikagalvių žmogystų.
Žemas su Edgaru, dar jaučiantys nakties įtaką, išeia pirmieji. Mes tryse dar bandom pakelti ūpą sintetiniu vyšniniu ugniniu vandeniu, bet ir jis neveikia. Nusprendžiame centrinę Lodzės gatvę aplankyti dieną. Einant link jos stebime vakar aprašytus vaizdus. Tik šiandien viskas atrodo dar niūriau. Centrinė gatvė užpildyta lietuviais ir elgetaujančiais vietiniais. Laikas nuo laiko ją kerta golfukai ar polo niauktais langais. Vis liūdniau. Su kiekviena sutinkama lietuvių grupele aptarinėjame tai, ką greičiausiai aptarinėjate ir jūs. Keiksmai jau baigėsi, dabar prasideda juokavimai – apie mažučius, rinktines, žaidimus ir t.t. Pagrindinės frazės – „koks miestas, toks ir žaidimas (ir atvirkščiai)“, „eina na… kaip nėra ką veikti“… Pagrindiniai miesto atributai: skusti žemaūgiai, jų koviniai šunys, jų kovinių šunų kakai ant šaligatvių, jų mašinukės niauktais langais, pilki apsilupę namai, nešvarūs žmonių rūbai.
Galvojame pasukti iki alaus šalies krepšinio baro, tačiau tada šauna mintis – o gal į kiną. Sutinkame dar kelis bendraminčius ir pasirenkame „Inglorious bastards“ Lodzės multiplekse „Silvercity“. Multipleksas įsikūręs ant  Mickevičiaus gatvės ir Piotrkowskos (čia ta Lodzės Laisvės Alėja) sankryžos. Nesusilaikau nepaklausęs kažkam parašus renkančių greičiausiai vietinių vaikigalių kur centras. Nurodoma vieta, kurioje stovime, arba aikštė gale alėjos. Abi vietos vienodai nykios.
Po kino sužinome, kad lenkai laimėjo Europos tinklinio čempionatą, finale nugalėję prancūzus.  Gausi trijų žmonių minia stebi tas varžybas per lauke įrengta televizorių. Po pergalės gatvėse padaugėja lygiai nuliu žmonių.
Formulė šiandien lenkams nepasisekė, nors per jų Radio Z visas VYKEND S KUBICA paleistas buvo.
„Lodzė – miestas, į kurį nesinori grįžti“. Slovėnams jo įvaizdį gelbėja tik lietuviai. Ne vienas stebisi draugiškumu ir palaikymu. Sutiktas Mirko – „jei jūsų šalyje visi tokie, kaip čia, tai turbūt   pati geriausia šalis“. Linksime ir norime, kad mes patys taip galvotume.
Vakaras praeina planuojant rytdieną – ar imti opeliuką ir, išsičekinus, iškart važiuoti į areną, o po varžybų lauk iš šios kloakos, ar vis tik likti iki trečiadienio. Ryt žaidžiame su ispanais trečią valandą, tad apie penktą jau matysime visiškai realią situaciją. Dar šiek tiek stebimės ir pavydime rusams kurie nukalė graikus ir jau praktiškai patenka į Katowicus.
Dėl būsimo mūsų rinktinės nepatekimo guodžia tik viena mintis – Katowicai dar blogiau nei Lodzė.
Šiek tiek dienos rutiną praskaidrina pažintis hostelio koridoriuje su kanadiečiu Michael’u. Jis iš Toronto, Kanados. Maždaug 27 metų. Kokį biesą jis čia, Lenkijos didžiasaly veikia? Pasirodo, jis operos daininkas ir tris kartus metuose atskrenda į Lodzę pas kažkokį jų operinio dainavimo mokytoją, kuriam jau per septyniasdešimt ir jis nėra praleidęs daugiau nei dviejų savaičių ne Lodzėj. Senatvėje, t.y. dabar, jis apskritai nekelia kojos iš namų, tad jauniesiems talentams tenka patiems ieškoti pas jį kelių. Įdomus žmogus tas Michael’as.
Hostely gyvena dar keliolika lietuvių, bent taip galima spėti iš kieme (už kurį reikia mokėti po dešimt zlotų parai) stovinčių kelių lengvųjų ir vieno mikroautobusiuko leituviškais numeriais. Keletą netgi tenka išvysti ir iš tolimesnio atstumo susimojuoti. Lietuviai čia vieni kitiems jau atsibodę, kiek gi galima tą patį per tą patį. Ir liaudis suvažiavusi ne rinktinė. Tą taip pat gan dažnai aptarinėjame, ypatingai tarp seniau su komanda važinėjančių saviškių.
O gerai yra tai, kad esame, būname ir palaikome.

ŠEŠTA DIENA

Nėra ką daug pasakoti. Patys viską matėte. Apie tai ir nekalbėsim. Pakalbėkime apie tai, kad išvažiavus iš Karpacz, teko praleisti daugiau nei šešias valandas kelionėje. Kad ir kaip mūsų liūdėjo šeimininkutės, kad ir kokius puikius atsisveikinimo pusryčius/pietus mums ištaisė, mes išjudėjome pasitikti negailestingo likomo smūgio į Lodzę. Po minėtų šešių valandų kelionės, per kurią įveikėme ne daugiau nei tris šimtus penkiasdešimt kilometrų, atsidūrėme fabrikantų mieste. Buvę gamybiniai susivienijimai tapo viešbučiais, rūkstantys kaminai žaibolaidžiais ar dar kažkuom. Miestas totalus gaidys. Neperdedant – kažkas tarp Vilijampolės ir Naujininkų. Tik nepadažytas nuo antro pasaulinio. Žmonės panašūs į kauniečius gūdžiais ‘98, arba į kitų mažesnių LT miestų gaujelių vadus neseniai. Jau praėjusi žinutė, kad keli lietuviai užsikrovė malkų nuo vietinių. Vietiniai žino dvi komandas – LKS ir WIDZEW. Pastarojoj žaidžia Panka ir Šernas. Jie čia geriau žinomi nei Sabonis ir Jasikevičius. Šaligatviai apdergti šūnų kakais. VISI skusti. Labai labai labai baisus miestas. Per pusę valandos susirandame kur gyventi. Daug kas iš atvykusių lietuvių apsistojo penkiasdešimties kilometrų spinduliu. Mes randame hostelį beveik pačiame centre. Nors, kaip vėliau paaiškėja, į šia gatvę – Legionowa, nelabai noriai žengia ir jų vietiniai. Bet greičiausiai mums čia daug laiko praleisti neprireiks. Viltis visų mūsų motina, skelbia amžinosios tiesos, bet statistika nukala bet ką. Hostelio prižiūrėtojai palaiko jau tvirtai susifomavusią nuomonę – „ko paklausi, to negausi“. Į kiekvieną klausimą, atsakymas maždaug toks pats: „Nieznam“.
Koks miestas, toks ir žaidimas. Koks žaidimas, tokia ir nuotaika. Kaip Žemas po rungtynių sako: „kokie sirgaliai, tokia ir rinktinė“. Teisybė, sirgaliams (?) toli važiuoti nereikia, tad čia įvairaus plauko veikėjų pilna. Nepaisant to, po rungtynių besibičiuliaujantis slovėnas netveriantis džiaugsmu, taip pat neslepia savo nsuotabos – kokie nuostabūs ir draugiški žmonės tie lietuviai. Iš dalies galima sutikti – priešininkų komanods sirgalų nukentėjusių po rungtynių nebuvo.
Iš Švyturio baro, kuris šį kartą apdairiai įkurdintas prie pat arenos (kažkokio dengto maniežo, išdidžiai vadinamo arena), ir kuriame sutinkame aibę ką tik atvažiavusių, ar jau nuo Vroclavo matytų veidų, patraukiame link pagrindinės pėsčiųjų gatvės. Judame Mickevičiaus alėja, tada pasukame kairėn ir tampame liudininkais to, kuo nereikėtų sekti Andriui Kupčinskui, norinčiam atgaivinti Laisvės Alėją.
Galų gale randame „geriausią klubą mieste“, neatsimenu kaip vadinasi, ryt parašysiu, ir ten klausome gyvo garso drum’n'bass mc.
Daug lenkų nori su mumis bičiuliautis. Daug jų ne vietinių. Galų gale lieku vienas (nes kiti lieka kas kur) ir bandau grįžti į savo hostelį. Nors žemėlapy atrodo, kad gyvenam pačiam centre, realybėje esame kur kas toliau. Galų gale, pradėjus kaisti atmosferai, imu taksi. Žygis išneša šešiolika zlotų. Žemas grįžta apie penktą. Galvon negavo. Vos, nes užstojo kiti lenkai. Paskui net valgyt nupirko. Edgaras grįžta dar vėliau. Bandė nusipirkti kebabą už du penkiasdešimt. Nepavyko.
Nusprendžiame, kad greičiausiai,  jau antradienį važiuosime į Lietuvą. Peklon.

Penkta diena

Ežiukai rūke. Penki ežiukai rūke. Taip galima apibūdinti šios dienos aplinką ir eigą. Nuostabus ir sodrus bei gaivus vakar dienos oras šiandien pasitiko mus kardinaliai pasikeitęs. Tik išėjus laukan atsiduri debesyje. Kalnų rūkas, leidžiantis matyti kelis metrus aplinkui. Sugeriantis garsus, aptraukiantis akinius.
Mūsų draugės šeimininkutės paruošia pusryčius – geriame kavą, mineralinį, jų gamintų mėsų, sūrio, dešrelių, duonos.  Vargšas Šura pusiau gyvas, jis vakar laikė visą frontą bendraujant su šeiminkėmis. Su jomis bendraujame anglų – vokiečių – rusų – lenkų kalbų mišiniu. Mums bevalgant prisijungia ir vienintelis kitas pensiono gyventojas. Pasistiprinę esame pasiryžę įgyvendinti vakar suplanuotą veiksmą – kilti į 1600 metrų aukščio Sniezka viršukalnę. Šeimininkutės mums pataria grįzti iki tamsos, mes manome, kad jos mus nuvertina, juk dar tik antra valanda dienos. Kiek gi gali trukti užlipti pusantro kilometro ir grįžti…
Trunka daugiau nei šešias valandas. Du kartus neilgam sustojus ir einant šiek tiek greičiau nei tai daro kiti kalnalipiai, nes retai sutinkamus pakeleivius vis lenkiame.
Kelias vingiuoja aukštyn mišku, kairėje nuolat šniokščiant upei, kurios srovė, besileisdama nuo kalnų, gludina akmenis. Kadangi matomumas yra ribotas, o kelias grįstas nelygiais akmenimis, laikas nuo laiko vienas kitam turime pasakyti, kad būtume atsargūs ir nenuslystume. Šura, atsargiai dėliodamas kojas, šiek tiek lėčiau už visus, tačiau atkakliai, taip pat įveikinėja vieną metrą po kito. Takelis tampa vis statesnis, akmenys vis slidesni, rūkas vis tirštesnis.
Užkietėję laipiotojai kalnais su lengva ironija žiūri į juos lenkiančius penkis suplukėlius lengvais kedais. Normali kalnų apranga prasideda nuo storapadžių aulinukų, neperšlampamos striukės, kuprinės, kurioje greičiausiai galima rasti pirmosios medicinos pagalbos priemonių, vandens, gal kelis sumuštinius, vaisių. Viso to mes neturime. Viršutiniai rūbai jau sudrėkę, einame gerą pusantros valandos daugiau nei 45 laipsnių kampu pasvirusiu taku į viršų. Laikas nuo laiko pabėdavojame, kad rūkas trukdo matyti tikrai įspūdingus vaizdus. Laikas nuo laiko išneriant į giedresnę properšą, galime tą drasiai teigti. Šurai darosi vis blogiau. Laikas atpirkimui po keturiu dienų.
Pagaliau pasiekiame kalnų upės perėją, ten atsigaiviname vandeniu, apsiprausiame veidus. Kylame vis aukštyn. Pasiekiame vietą, kurioje įrengtos atminimo lentelės žuvusiems alpinistams. Dauguma iš jų prapuolė kalnų griūtyse. Pagrindinis užrašas skelbia: „Atmenant žuvusius, perspėjant gyvuosius“.
Dar po gero pusvalandžio, per kurį įveikiame ne daugiau nei šimtą metrų, atsiduriame pirmame sustojimo taške – kalnų namelis, įsikūręs 1400 metrų aukštyje. Tai reiškia, jog iki pačios viršūnės lieka visai nedaug. Užėje vidun, pakliūname į 1923 metais statyto kalnų viešbučio aplinką. Nemažas būrys besiilsinčių, po kalnus keliaujančių porų, smalsiai sužiūra į šlapią penketuką, kuris užsisako keturias arbatos ir vieną alaus. Žemas neiškentė.
Šurai tampa visai blogai, mes svarstome ar geriau organizuoti validolio, ar įkalti keturisdešimt gramų. Po neilgo apsitarimo, nusprendžiame, jog geriausiai padės grynas oras ir leidžiamės į kelią.
Žvarbi drėgmė ir leisgyvis Mikutavičius ragina mus su Žemu nepasiduoti viršūnės vilionėms ir ten mes komandiruojame brolius Romanovus. Sutariame susitikti bufete, kurį turėtume rasti pakeliui, leidžiantis nuo kalno. Jei atrodo, kad nuo kalno leistis yra lengviau nei į kalną kilti, tai tikrai ne šiandien ir ne nuo šio kalno, ne šiuo taku. Valandos bėgyje kojos nebeklauso, pradedi jausti žemės traukos dėsnį tiesiogiai taikomą tavo kūnui.
Po geros pusantros valandos, pakeliui aplenkę mobilų bufetą (du girti lenkai su buteliu), nusistebėję žmogaus noru civilizuoti tiek gamtos, kiek jam tikrai nereikės (darbai traktoriais vyksta pilnu pajėgumu), nusileidžiame į miestą. Kadangi per dvi dienas tai mūsų pirmas atvykimas į miesto centrą, maloniai nustembame Karpacz miestelio jaukumu, ne tokiu jau ir mažumu, švarumu ir, atrodo, visur vykstančiomis naujų pensionų, hostelių, viešbutukų statybomis. Žiemą čia vykstama slidinėti, vasarą tiesiog laipioti po kalnus. Kaip jau vėliau pasakoja broliai, kurie grįžo dviem valandomis vėliau, nuo pačios viršūnės puikiai matosi Čekija, o Lenkija skendėjo rūke.
Kadangi rytoj laukia bene penkių valandų kelionė (apie 350 km) į Lodzę, o gyvenamos vietos dar nesame radę, planuojame iš šios tikrai puikios vietos išjudėti ryte. Nors mūsų varžybos tik devintą valnadą, dar reikės apšilti. Kokie bus tolimesni mūsų planai, realiai priklausys nuo rytdienos slovėnų. Tikriausia situacija matysis po pirmadienio varžybų. Nenorėdami užbėgti už akių, tam kas įvyks, nieko ir neplanuojam. Žinome, jog nemažas kiekis naujų sirgalių iš Lietuvos susirinks Lodzėje, tad nuobodu tikrai nebus. Gali būti tik šiek tiek apmaudu. Tikėkimės, kad ne.

Ketvirta diena

Apie pietus pakelti pikto prižiūrėtojo (pasirodo, turėjome išsiregistruoti iki dešimtos valandos ryto), vos krutėdami susidėjome daiktus ir, sėdę į tris naktis kantriai laukusį opeliuką, pasukome sienos su Čekija link – į kalnus. Kaip jau buvome sutarę iš vakaro, į Prahą, kur išjudėjo nemažas kiekis sirgalių (genamų vis dar gyvo Eurolygos finalinio ketverto ‘2006 prisiminimo matyt), į Dresdeną, ar kitą miestą, nevažiuosim. Reikia gamtos, dvasinės ramybės ir elemantaraus poilsio tiek kūnui, tiek sielai. Tad nusprendžiame važiuoti į Jieloną Gurą. Gan greitai pavyktsa išvažiuojame iš Wroclavo. Lenkų vairuotojai draugiškai praleidinėja opeliuką su LT trispalvėmis, vis dar matyti sumišimas, žvelgiant į automobilio numerius. Atsisveikiname su tikrai draugišku ir  gerai nustebinusiu miestu ir jo gyventojais bei svečiais.  Iki Jielonos Guros apie pusantros – dvi valandos kelio. Žemas su Šura nelabi bekrutantys. Kaip ir rašiau vakar, vairuoja Žygis. Pakeliui sustojame užkąsti pradžioje priešiškai sutiktų dešrelių su priedais, kurios, organizme vysktant logiškiems procesams, dabar yra itin pageidaujamos.
Pakeliui užtinkame žiaurią avarija, matosi įvykio vieton bėgantys žmonės, dvi furos po keturiasdešimt tonų susikalė sankryžoj. Klausiam ar reikia pagalbos, jos jau nebereikia. Žygiui vis tik labai maga pasižiūrėt, tad stojam. Tolimesnė kelio atkarpa yra skirta įvykio aptarimui, Žemui ir Šurai toliau palaikant degimą Žyviecu.
Jau pasikeitęs kraštovaizdis leidžia nenuobodžiauti. Kalnai visada sukuria ypatingą atmosferą. Juokaujame, kad Hitleris ne veltui Sudetus atsiriekė. Privažiavę Jieloną Gurą sudvejojame ar norime čia apsistoti – pilki, tarybinio laikotarpio monolitai, gan didelis miestas. Būtent tai, ko neieškome. Nusprendžiame judėti toliau – į Karpač’ių. Atstumas per trisdešimt kilometrų, kurie greitai įveikti leidžia mėgautis nediduku jaukiu mietuku, skirtu vokiečių turistams. Čia būti galima kiaurus metus – vasarą kalninėtis, žiemą slidinėti. Cenrinėje sankryžoje užeinu į barą, kur malonios vietinės lenkaitės paslaugiai papasakoja kur apsistoti. Zloty Widok vadinasi siūlomas viešbutis. Ten nuvykus, randame puikiai įrengtus svečių namus už po penkiasdešimt zlotų žmogui.
Vis tik su Žygiu nusprendžiame iškart šio varianto negriebti, ir, palkę Žemą su Šura opeliuke, einame link kaimininių sodybų.
Vieną randame atvertomis durimis, tuščią, tik po gerų dešimties minučių pasirodo šeimininkai. Porelė aštuoniasdešimtmečių labai paslaugiai ir draugiškai aprodo namus. Labai tinka posakis „kaip pas močiutę kaime“. Net ir kvapas toks. „Ile kaštuje?“ – po trisdešimt zlotų. Pigiau, tačiau įvertinę automobilyje esančias situacijas nusprendžiame, kad šių mielų žmonių nekankinsime savo buvimu ir pasiremkame pirmajį variantą. Pasiderame ir po trumpo administratorės skambučio savininkui (to jest penč litvini ar pan.) kainą gauname po keturiasdešimt zlotų. Viešbutyje mes penkiese ir dar kažkoks vienas gyventojas. Švytėjimas du.
įsikūrę ir susidraugavę  čia dirbančiomissu poniomis, judame miestan. Parduotuvėje pakeliui nusiperkame Bakardžio litrinį ir užeiname į barą, kuriame taip pat esame vieninteliai klientai.  Užsisakius Cuba Libre, Žemas sugalvoja, kad vis tik teisingiausias ėjimas dabar yra pastipriti kokteilį pačių turimu romu. Tada nutinka neįtikėtinas dalykas – absoliučiai iš niekur, kaip koks lenkų betmanas Adam Malyš, iššoka ūsuotas vyras (greičiausiai vardu wiktor) ir smerkiančiu tonu, kuriame galima išgirsti tą esminį lenkišką žodį, kuriuo jie mėgsta išreikšti jausmus nuo iki, atima mūsų bakardį.
Tada grįžtame namo ir dabar ilgokai pasėdėsime lauke su šeimininkėmis, kurios paruošė visokių mėsyčių, duonyčių ir kitokių tikro svetingumo atributų. Moraliai ruošimės rytoj lipti į aukščiausią šiame regione kalną. Kaip sekėsi, parašysiu ryt. Apie krepšinį porą dienų nekalbėsim.

TREČIA DIENA

Patenkinti? Džiaugiatės?
Gerai yra nukalti bulgarus paskutinėmis minutėmis nes „žaidėjai parodė savo valią“ ar pan.
Mes tai nelabai, nes jau buvo konkrečios mintys apie savaitės kelionę į Amsterdamą. Tačiau apie viską nuo pradžių (juk taip pasakotojai sako, ar ne?).
Apie pietus grįžo Žemas ir visus prikėlė. Iš Lietuvos gauname daug žinučių, negerbiančių Butauto. Prisiminame vakar dieną sutiktą turką, kuris negalėjo gerti, nes jam ramadanas, tad aiškino apie krepšinį. Aiškino ir apie tai, kad jam visiškai neįtikėtini mūsų pralaimėjimai. Tokie pralaimėjimai (šiandien jau žinome, kad ir laimėjimai tokie jo neįtikina, kad mes krepšinio šalis). Žiniutės iš Lietuvos vis ragina susitikti jau penktadienį Vilniaus ar Kauno baruose. Mes vis dar tikime, kad taip daryti nereikės. Šiandien į bulgarus bilietus turim. Reikėtų apsilankyti kokiame nors kultūriniame objekte. Kadangi Koridos kaip Madride nėra, norėtume surasti kažką vietinio įdomaus. Iš visų planų gaunasi apvalus nulis, kadangi į centrą po pavalgymo išsiruošiame penktą popiet.
Esminis šios dienos pastebėjimas: kur kas labiau nei čempionatas čionykščiams įdomus Tarantino. Jo filmas Ingloriuos Bastards yra žiauriai populiarus, reklamų ant kiekvieno kampo. Panašiai kaip ir plakatų, kurie skelbia, kad prieš septyniasdešimt metų įvyko KETVIRTASIS LENKIJOS PADALIJIMAS. Bendraujam su vietiniais ir apie tai. Atsiranda daugiau robertų, tad nusprendžiame, kad geriausia investicija į šalies PR, brandingo strategijas, įvaizdžio kūrumus ir t.t. yra googlas ir youtube’as. Taip pat būtinai reikia kuo plačiau naudoti Vytį, kadangi tik laiko klauimas kada Gudija pradės šį simbolį savintis oficialiai.
Dar po keletą Švytury ir jau reikia judėti link arenos. Ten mūsų laukia neatrastoji žemė – pasirodo, be reikalo apkalbėjome lenkus, kad jiem šis čempionatas ne itin (sakėme žiauriau, žinoma). Įrengti fontanai, kurių pašonėje netgi dideli ekranai, rodantys ne futbolą, o krepšinį. Apie futbolą: sužinome, kad Lietuva tikrai nelaimėjo prieš Farerus penki du, tačiau gavo malkų du vienas. SMS: „kašis gaidys, fulėje čiulpiam, Alekna pensijoj, gal kerlinge ką pasieksim.“ Gal. Nežinau, geriau jau, kaip sako ne vienas sirgalius, būtume pralaimėję ir ruoštumėmės EČ Lietuvoje ramiausiai. Dabar dar trys agonija kvepiantys žaidimai su normaliom komandom, ne turkais, ne lenkais, ne bulgarais. Latviai važiuoja namo, belieka sirgti už graikus, kaip jau dėliojasi penki prie mūsų viešbutuko užklupti kauniečiai – kėdainiečiai. Pasistatę sau mikriuką paaukštintu stogu, išsidėstę staliuką sudedamą, prisikvietę porą lenkų, sobieski ragauja, rungtynes  aptarinėja.
Trumpai drūtai: į miestą nebėjom, likome galų gale prie staliuko sudedamo dviese su Šura, kur savo tiesas, kad ir kokios jos būtų buvę, įrodėm. Žemas, Žygis ir Edgaras miegot. Nepatempia jaunimas. Užtat rytoj Žygis vairuos. Per penkias minutes nuspręndžiame, kad nei į Prahą, nei į Berlyną, nei į Drezdeną nevažiuosim. (Bus tų litų, sako Šura). Per daug ten pažįstamų veidų galim sutikti, reikia pailsėti, pasiruošti Lodzei, kur, kiek girdėjome, kultūrinės programos tikrai sunkiai sutinkamos. Važiuosim į kalnus. Į Jielona Gura. Šimtą keliolika kilometrų nupūsim greitai, pakvėpuosim kalnų oru, pajausim dvasią didingą ir atsigavę dvasiškai beigi fiziškai turėtume vėl norėti ateiti į salę palaikyti.
Vienas iš kauniečių – kėdainiečių greitai gauna pravardę Maciej de Tomash. Nežinau kodėl. Jis buvęs visur, bent taip giriasi. Visur tai yra – sakyk bet kurią vietą pasaulyje -  aš ten buvęs. Tikro vardo taip ir neišsiaiškinom. Klausiamas iš kur litai kelionėms, rimtu veidu aiškina, kad žmona išlaiko. Prisvirduliavęs jo kompanijos narys klausia, ar buvęs Maciej de Tomash Lodzej, jei visur buvęs. Pasirodo, būten Lodzėj jis ir nebuvęs. Greitai dingsta sobieski (du po litra) ir Zubrowka (vienas po pusantro) ir judame link miego vietų. Aptarėme visą tai, ką ir kiekvienoje pašilaičių ar šilainių virtuvėje aptarė dauguma turbūt. Tik greičiausiai jie (ir mes) leido sau išsireikšti tai slaviškais žodžiais. Kadangi tarp bendraujančių yra ir viešbutuko prižiurėtojas, nuolat girdime prašymus tyliau dainuoti. Dainos sklinda plačiai. Tris kartus subaubiame Laisvę, iš mob. tel. sklindant jos muzikai. Sulaukę daug pastabų iš hostely gyvenančių ne krepšinio lenkų einame miegoti apie tą laiką, kai gatvėse prasideda skubančių į darbą kamščiai.
Neįdomi diena, ar ne?

Antra diena

Nuotaika maždaug tokia: nenorime nei keiktis, nei xujaiktis, bet užsipisom laukti normalaus žaidimo. Šiandien buvo dvi geros atkarpos – pirmoji, kai arenoje dingo elektra (pagalvojom, kad šimtmečio arena pagaliau sugalvojo pradėti griūti), antroji, kai visiškai trūkęs litofcas (toks iš algio personažų) gan lėtai perlipęs atitvarus, aikštėje nusimovė kelnes ir parodė lenkų tribūnai ką turi.

Pagaliau išsimiegojom. Miegojom po dvylika valandų ir dar jautėmės šiek tiek galintys miegoti, tačiau reikėjo kilti į darbą – susirasti bilietus į LT- PL rungtynes. (Vakar dar neminėjau, kad grįžus po rungtyniu su Turkija, susipažinome su barake gyvenančiomis sibirietėmis. Susipažinome keistu būdu – taip pat dar neminėjau, kad dušas mūsų hostely bendras, tad besimaudydami ir susipažinome. Žemas buvo priblokštas sibirietės krūtinės dydžio, o aš buvau bepadedąs konfliktą su lenku Robertu, kuris apsimetė sibirietės draugu. Pagrindinė konflikto ašis buvo Roberto frazė „Litva naša“. Po neilgo istorijos kurso ir natūralaus sibirietės ir jos draugės nustebimo, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai, turėjome ilgesnį bendravimą).
Tramvajus mums paklūsta be jokių bilietų. Antras bei ketvirtas maršrutai jau papuošti LT vėliavėlėmis, o jais važiuojančios merginos tikrai žino, kad tarp įlipimo ir išlipimo gyvena lietuviai.
Pavalgėme pietus noname’inėje knaipėje už „po dvidešimt penkis vietinius tugrikus“, pasitikrinome kitų rungtynių rezus ir, praėję pakankamai romantišką parką, vėl atsidūrėme rotušės akštėje. Vėl trumpi „la la la, Lietuva, Lietuva, mes laimėsim“ ir t.t. bilietų niekas neturi, tačiau greitai atsirado du laisvi po septyniasdešimt vietinių.
Varom greitai namo, persirengiam, vos nepramiegam rungtynių (kažkas sakė, kad septintą, pasirodo šeštą), atsiduriam prie arenos. Raudona balta jūra su trupučiu žalio balto. Bilietai po tris šimtus. Kas dešimt minučių mažėja po penkiasdešimt zlotų. Paimam dar kelis. Į rungtynes įeinam jau himnas pasibaihus, bet manau, kad daugiau dviejų stulpelių nepavarė. Apie rugtynes žiūrėk aukščiau. Tikri pagyrimai lenkų sirgaliams, tik ir juos pačius nervino salės komentatorius ir garso režisierius, matyt norintis nuo kito sezono aptarnauti NBA rungtynes. Pagrindinis lenkų sirgalių šaukinys yra Pet Shop Boysų „Go west“ melodija paremtas POLSKAAAAA, BIALO  CHERWONY ir taip belenkiek kartų.
Po šito šūdo varom namo, kalam Zubrowka su obuolių sultimis, gautomis Prekybos centre, kažkodėl paavadintame Delikatesy, tad iš pradžių jo neraname. Kadangi užkandame lašiniais, o jiems pjaustyti peilį skolinusios sibirietės jau išvažiavę, Edgaras suranda peilį pas keisto būdo daną iš Kopenhagos, norintį pradėti studijas Lenkijoje. Neatkalbinėjame, nes jis tikrai keisto būdo. Įkala su mumis, ragauja lašinių. Mes einame miestan. Kadangi pietaudami sužinojome esminius Vroclavo klubus: Il Gusto, Downstairs, Daytona, bandysime eiti į juos. Tačiau pradžioje užsukame į švyturį. Čia tas pats. Visi liūdni, bet neilgai. Tampame besibičiuliaujantys su lenkais. Keičiamės šalikais, kai kas marškinėliais, niekas moterimis.  Iš kažkur atsiranda geltonų maršinėlių ir juodų treningų vilkėtojas Tomas (vardą jis prisimena, daigiau nieko), kurį mes galų gale tame pačiame bare ir paliekame, nors Tomas jau buvo besirengiąs prisjungti prie mūsų. Dar kalam. Valgom kebabų su daug lenkų. Bičiuliaujamės.
Vakaro vinimi tapo taksistas Maciej, nuo rotušės aikštės iki mūsų gyvenamos gatvelės parpjovęs maždaug šimtu dvidešimt. Be abejo, neapsiėjo ir be pasiūlymo gauti visiškai ledines merginas. Pasiūlymui atsispyrę mes visi, išskyrus vieną ekipažo narį Žemą, grįžome kambarin.

Pirma diena

Pirmiausia – čia visos moterys, mergaitės, senolės eidamos rūko. Šlykštokai atrodo.
Diena prasidėjo su nuotykiais, su nuotykiais ir baigėsi. Taip mums nutinka nuolat. Kaip jau minėjau, pavalgę ir nuraminę miego trūkumą (tiksliau, jo nebuvimą nuo pat sekmadienio ryto) Baltu alumi, rastu įrengtame Švyturio bare, nuėjome į viešbutį. Viešbutis per skambus pavadinimas hosteliui Dizzy Daisy (iki šiol absoliučiai neaišku ką jie tokiu pavadinimu nori pasakyti), kuris iš tiesų yra studentų barakas, vasarai paverčiamas iš turistų renkančiais pinigus, keturviečiais kambariais pasižyminčiais nakvynės namais. Kadangi mūsų ekipažą sudaro penki, tad natūraliu būdu teko dviejuose lovose miegoti trims – Žygiui, Šurai ir Žemui.
Linksmybės užsisuko, kai palikę daiktus kambaryje, nusprendėme vis tik nebetampyti sau nervų ir patikrinti LT masinės žiniaskalaidos priemonese nuskambėjusius perspėjimus dėl bilietų. Apie valandą skambinę, pagaliau išgirdome švelnų moterišką balsą, kuris jau buvo pakimes nuo, kaip įtariame, panašių skambučių. Balsas mums ir paaiškino, kad mūsų turimi bilietai negalioja. T.y. canceled. T.y. mes bilietų kai ir neturim. Nuliūdom. Kadangi iki rungtyniu dar buvo likę nemažai  laiko, nusprendėme, kad reikia nors šiek tiek pamiegoti, o tada kaip Dievas duos. Taigi, begeriant brendį (miegoti vis tik kažkaip nesigavo), Dievas atsiuntė išeitį. Dviese su Žygiu išėjome į centrą, kuris tikrai gražus jų paimti. Trumpai tariant – bilietus mes  gavome.
Su Žygiu nusibeldėme palaukti kitų (kiti laukė vienokių arba kitokių žinių, ir jas gavę nudžiugo),  centrinėje miesto aikštėje esančiame bare su vis gausėjančiais LT sirgaliais. Sirgaliai gausėjo ne tik gretomis, bet ir bokalais ant stalų, tad gausėjo ir jų plojimai, šūksniai ir t.t. Galima buvo pastebėti, kad tarp jau gerai pažįstamų veidų, kurie jau gerą dešimtmetį važinėja su rinktine, yra ir nemažai naujokų. Baras griausmingai reagavo į kiekvieną pro šalį praeinantį turką, plojo, skandavo ir t.t. Galų gale tas kiekvienas ar keli praeinantys turkai susijungė į vieningą keliolikos turkų sirgalių būrelį ir atėję prie baro išsuko nemenką judesį tarp LT sirgalių. Po judesio vyko bendras fotografimasis, dėl kurio, kaip supratome, turkai ir atėjo. Atmosfera, bet kuriuo atveju labai draugiška ir gan girta.
Likus porai valandų, pajudėjome atgal į hostelį pasiruošti. Pasiruošėme, pakėlėme Žemą ir šiek tiek dainuodami nuėjome prie senosios (žiauriau nei mūsų halė) Vroclavo arenos. Ten jau vyko stiprus veiksmas – tie šimtas ar du šimtai turkų sirgalių buvo absoliučiai užgožti kelių tūkstančių LT žaliai vilkinčių sirgalių. Dainos, skanduotės ir klausimai, kur gauti bilietus į rytdienos rungtynes su lenkais. Įėjus į arena džiugino belenkiek žaliai vilkinčių gausa.
Palaikymas prasidėjo jau nuo apšilimo. Turkams nelabai sekėsi girdėti jų pristatomos komandos žaidėjus.
Tada ir prasidėjo problemos – Lietuvos himnno, kurį griausmingai giedojo beveik visa (t.y. išskyrus turkus ir užklydusius lenkus) salė, pirmojo posmelio organizatoriams pasirodė užtenkama ir, kaip Ispanijoje, sirgaliai ir komanda gavo pirmą antausį. Antras laukė stebint rungtynių rezultatą. Nepradžiugino net žinia, jog serbai nukalė ispanus. Beeidami su Šura dar sutikome du šiauliečius, atvažiavusius kemperiu, bekeikiančius PL kelius ir ką tik nemačiusius rungtynių. Paguodėme, kad sutaupė nervų lastelių ir patarėme paklausti taksisto kur tas kempingas.
Po rungtynių nebebuvo nei jėgų, nei noro nei nuotaikos gerti toliau. Ėjome miegoti. Rytoj bus kitaip.

INTRO

Norėjom kaip geriau, bet geriau jau buvo – kelionės fraze tapo šis teiginys.
Puse dviejų ryto PL laiku jau buvome beveik Varšuvoje. Kadangi išvažiuoti ruošėmės „tarp septynių ir devynių“, iš Vilniaus išjudėjome apie aštuonias. Žemo Opel Astra latviškais numeriais atrodo gerai papuošta dviem lietuviškomis trispalvėmis. Derinys, kuris iššaukia keistus pakeliui mūsų lenkiamų latvių automobilių vairuotojų žvilgsnius ir mus lenkiančių lietuvių automobilių vairuotojų pagiriamus rankų gestus, suprask – „maladiec, braliukai“. Tiesa, lenkiam ne tik latvių automobilius, tačiau ir lietuvių autobusus, kurių, kaip ir mus lenkiančių lietuvių automobilių, link Vroclavo rieda daug. Prie sienos stabdomi tik sunkvežimiai latviškais numeriais, mes pravažiuojame be trukdžių.
Viena iš mūsų opeliuke vystomų temų, be abejo, apie kokio dydžio LT sirgalių armija susirinks palaikyti mūsų rinktinės. Antra tema – ar geri mūsų bilietai ir koks planas turėtų būti vystomas, jei pasirodys, jog straipsniuose ir TV reportuose rodyti  reikalai liečia ir mus. Tačiau tai dar tolimesnis klausimas. Šiandien svarbu surasti normalų kelią į Vroclavą ir niekuo nebenustebinančioje Lenkijoje, apsuptiems kantor’ų, urodzin’ų ir restauracjų kraštovaizdžio puošmenų užsitikrinti nakvynės vietas artimiausioms trims naktims. Apie Lodzę ir Katovicus mastysim kai dugną dėsim.
Ekipažą sudaro Žemas, aš, Šūra, Žygis ir jo jaunėlis brolis Edgaras. Penkiese važiuoti yra optimalus variantas. Žinome, kad didžioji dauguma armijos išjudėjo jau ryte, kai kas jau Vroclave,  gauname iš jų žinias, ir suprantame, kad pasirinkę važiavimo atskirai variantą neprašovėme. Sveikata nebe ta, o laukia dvi savaitės buvimo. Lengvoje prisiminimų apie Maljorką, Madridą, Podgoricą, netgi Prahą, atmosferoje toliau stebimės čempionatą organizuojančios šalies gebėjimais turėti žiaurius kelius iki Varšuvos.
Beje, pirmą maliuchą pamatėm tik prie Vroclavo, kur mus sąžiningai ir atsakingai, nei lašo viskio neparagavęs, atgabeno Žemas. Gerą valandą prasisukinėję pirmyn – atgal Grunwaldska gatve pirmą kartą pamatėm ir kuklutį Eurobasket reklamuojantį skydą. Likę ekipažo nariai viskio paragavo. Tad beliko rasti vietą kur gyvename ir įsikurti.
Kambarys kažkokiu būdu bus paruoštas tik antrą valandą, tad teko pėdinti į miesto centrą ir, pažeidus naudojimosi viešuoju transportu taisykles, atsidurti pačioje Vroclavo širdyje, kur jau radom ir įkūrinėjamą Švyturio barą bei sutikome pagrindinėje aikštėje bežioplinėjančius žaliomis M-Vieno maikutėmis apsirengusius būsimus, tikimės, garsiai prisijungsiančius asmenis.
Reziumė – ragaudami Zhyviecą laukiame pirmųjų rungtynių šį vakarą su turkais.