Bet kurios progos dvidešimtmetis yra gerai. Tai jau dvigubai daugiau nei dešimtmetis. Tad ir reikšmė dvigubai didesnė. Ir tikimybė sulaukti progos keturiasdešimtmečio minėjimo, kuris bus dvigubai daugiau nei dvidešimtmetis, yra didesnė.
Tiesa, yra vienas niuansas – kiekvienas įvykio minėjimas atitolina mininčiuosius nuo paties įvykio. Artėdami prie vis solidesnių minėjimų laiko atžvilgiu tolstame nuo minėjimų priežasties.
Pasitikdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį kalbame apie daug dalykų, kurie nutiko tame atstume nuo paties atkūrimo. Ir dažniau kalbame apie blogus dalykus. Nenoriu dar karta apie juos visus kalbėti, kadangi nusibodo. Už mane kasdiena tai daro Lietuvoje egzistuojanti populiariausia žiniasklaida ir viską žinantys anoniminiai interneto komentatoriai.
Šiandien reikia kalbėti apie tai, ką reikia padaryti, kad toliau tolstant nuo paties įvykio, artėjant prie dar solidesnių įvykio minėjimo ,-dešimtmečių, vis labiau lauktume tų minėjimų su tikrai pakilia nuotaika, neburnodami, nesiskųsdami, labiau šypsodamiesi ir tiesiog jausdami, kad minime savo šventę, savo progą, savo įvykį.
Štai ir pakalbėkime apie tai, ką reiškia „savo“. Kai prieš dvidešimt metų įvyko pats įvykis, turbūt nekilo klausimų kieno jis? Įvykis buvo visų. Tai yra „savo“.
Tuometiniai lyderiai sugebėjo telkti žmones tikslui pasiekti. Žmonės jautėsi komandos žaidėjais. Savo komandos, turinčios tikėjimą, turinčios lyderius, kuriais pasitiki žmonės. Lyderius, kurie su žmonėmis kalbasi, įtraukia juos į procesą ir prašo jų paramos bei pagalbos. Žmonės kuria bendrą atmosferą, kurioje yra pasiekiami tikslai.
Po dvidešimties metų, tai yra įvykio minėjimo laikais, šio esminio dalyko ir pasigendame. Telkančių lyderių. Asmenų, kuriais norėtusi sekti, kurie gebėtų kalbėti žmonėms ir su žmonėmis, klausyti jų, reaguoti į juos.
Visuomenė, kuri nori tvirtos rankos, geležinio balso, griežto žvilgsnio, yra savimi netikinti visuomenė, silpna visuomenė. Tad ją patogu valdyti.
Visuomenė, kuri sugeba iškelti žmones, kurie telkia aplinkinius, remiasi argumentais, diskusijomis, pokalbiu, yra stipri, gaji visuomenė. Galima ją pavadinti pilietine visuomene, jei norime, galima pavadinti tiesiog sveika, normalia visuomene. Tokia sveika, normali visuomenė sudaro gerą, sveiką ir normalią valstybę. Šios valstybės gyventojams nėra reikalo norėti, kad kažkas stipresnio, griežtesnio, galingesnio kažką už juos padarys. Šios valstybės gyventojai jaučiasi komandos nariais, todėl visi dirba savo darbus vardan tos.
Teiginys mano yra paprastas: nuo įvykio iki įvykio dvidešimtmečio minėjimo nebuvo toliau kuriama Lietuvos komanda, kurios pagrindas ir didžiulis potencialas buvo Sąjūdžio suburti žmonės. Ilgainiui ir lyderių, kurie gebėtų telkti komandą, mažėjo, o pasitikėjimas ir tikėjimas likusiais sumažėjo iki minimumo.
Manau, pagrindinis ir esminis mūsų uždavinys ir turimas duoti patiems sau pažadas turėtų būti toks: dar kartą pakviesti į Lietuvos komandą visus piliečius, atsiprašyti išmestų ir paprašyti sugrįžti išėjusius. Tam įgyvendinti nereikia jokių sudėtingų schemų – prieš dvidešimt metų, mūsų šiandien minimo įvykio metais, taip ir buvo daroma. Reikia tiesiog tai prisiminti.
Ir kad ir kaip paprastai tai beskambėtų, tačiau šis uždavinys yra kiekvieno iš mūsų asmeninis uždavinys. Burti žmones ir kurti Lietuvos komandą. Kiekvienas iš mūsų gali būti ir turi būti lyderis įgyvendinant šį uždavinį.
Būtent todėl, minint įvykio dvidešimtmetį galime ir turime patys sukurti ir dar vieną įvykį – Sąjūdį 2.0. Tai būtų nuolatinis, nesibaigiantis Lietuvos komandos formavimo procesas, kurio metu žmonės, tapdami ir pasijausdami bendros valstybės komandos nariais, taptų piliečiais pačia geriausia šio žodžio prasme.
Sveikinu visus su Kovo 11 – ąja, su padėtais naujosios Lietuvos komandos pamatais ir linkiu per ateinantį dvidešimtmetį kiekvienam iš mūsų rūpintis, kad ant tų pamatų išties būtų kuriama Lietuvos komanda, prie kurios prisijungti kviečiami visi! Vardan Tos!
