Prieš 67 metus rugpjūčio 3 dieną Lietuva palaidojo paskutines nepriklausomybės viltis. Tokia buvo mūsų baimės, išdavysčių ir net paprasčiausio kvailumo kaina.
„Išvykdami į šią kelionę mes, Liaudies Seimo atstovai, galime pasakyti: išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.“ Šie jau Sovietų okupuotos, bet dar galutinai neprarytos Lietuvos laikinojo prezidento žodžiai palaidojo paskutines viltis, jog šaliai pavyks išsaugoti bent jau nepriklausomybės iliuziją. 1940 metų liepos 30 dieną traukiniu iš Kauno į Maskvą išvažiavo kompanija vežusi SSRS Aukščiausiai Tarybai prašymą priimti Lietuvą į sovietinės imperijos sudėtį.
Net ir šiandien, Lietuvai skaičiuojant aštuonioliktus atkurtos nepriklausomybės metus, 1940 metų rugpjūčio 3-osios šešėlis tebetemdo mūsų gyvenimą. Būtent „savanorišku prašymu“ iki šiol remiasi Rusija, atkakliai atsisakanti kalbėti apie Lietuvos okupaciją ir jos padarytą žalą. Būtent todėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiomis dienomis leidžia sau ciniškai pavadinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis „Pabaltijo karine apygarda“. Tuo tarpu dviem „Stalino saulės“ prašytojams – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai Vilniuje iki šiol stovi paminklai. Pasak sovietinio poeto, tai buvo „liaudies pergalės diena“. Kaip gi ji išaušo? Kaip anuomet gimė šis nelemtas „prašymas“ ir kas tikrieji jo autoriai?
Rinkimams aritmetikos nereikėjo
Oficialiai sprendimą prašytis į SSRS sudėtį priėmė 1940-ųjų liepos 21-ąją dieną susirinkęs vadinamasis Liaudies Seimas. Reikia pastebėti, jog „Seimas“ išties buvo „išrinktas“ labai greitai.
Po birželio 14-15 naktį sovietų pateikto ultimatumo, kurį priėmęs prezidentas Antanas Smetona kartu su Krašto apsaugos ministru pabėgo į Vokietiją, į Lietuvą plūstelėjo ir sovietinė kariuomenė, ir politiniai instruktoriai. Pastariesiems vadovavęs SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas kaip mat privertė prezidento pareigas ėjusį ministrą pirmininką Antaną Merkį perduoti valdžią J. Paleckiui.
Šis birželio 17 d. sudarė naują vyriausybę, klusniai vykdžiusią visus Maskvos nurodymus. Liepos 14 dieną buvo paskelbti rinkimai į vadinamąjį Liaudies Seimą.
Tai, kaip vyko šis rinkimų farsas, į šipulius sudaužė kai kurių naivių inteligentų viltis, kad Lietuvoje esą nieko baisaus neįvyko, tik valdžia kiek pasislinkusi kairėn. Sovietų paskirtas Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus jau buvo patvirtinęs „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir vadovybės likvidavimo planą, tad rinkimuose nebuvo leista dalyvauti ne tik dešiniesiems, bet ir A. Smetonos režimui oponavusiems valstiečiams liaudininkams. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo Sąjunga, o mėginusieji kelti nepriklausomus kandidatus už tai netrukus sumokėjo pačią didžiausią kainą. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis į Seimą buvo „išrinkti“ visi 79 kandidatai. Kai kuriose rinkimų apylinkėse už juos atiduoda daugiau balsų, nei buvo rinkėjų.
Į pirmąjį posėdį paskubomis sulipdytas Liaudies Seimas susirinko jau po savaitės, liepos 21-ąją. Jis paskelbė Lietuvą socialistine sovietų respublika ir priėmė deklaraciją, kuriame Lietuva prašoma priimti ją į SSRS sudėtį „sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Čia ir buvo išrinkti 20 delegatų, turėjusių pristatyti Kremliaus šeimininkams „tautos prašymą“.
Nesigailėjo ir perbėgėlių
Reikia pastebėti, kad šią misiją kai kurie „delegatai“ vykdė su milžinišku entuziazmu. „Mes, brangūs draugai, duodame žodį Maskvai, Lenino ir Stalino miestui, kad grįžę nesėdėsime sudėję rankų, kol galutinai nesudaužysime nors ir mažiausią dar užsilikusių buržuazinių šliužų pasipriešinimą. Mes atvešime mūsų šaliai, kaip liaudis reikalavo, didžiojo Stalino konstitucijos saulę“, iš SSRS aukščiausiosios Tarybos tribūnos kalbėjo nuolatinis sovietų ambasados rengtų vakarėlių dalyvis „liaudies poetas“ Liudas Gira.
Iš tiesų, vos patenkinus Lietuvos „prašymą“, prasidėjo galutinė šalies sovietizacija, kurią lydėjo represijos.
Pirmiausia buvo smogta Lietuvos kariuomenei: ginklu nepasipriešinusi okupantams, vėliau ji buvo likviduota neiššovus nė šūvio. Jau rugpjūčio 14 dieną SSRS komunistų partijos Centro komiteto politinis biuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR armijų pertvarkymo”. Lietuvos kariuomenės pagrindu buvo įkurtas teritorinis korpusas, kuriame įvestas karinio komisaro institutas. Korpuso vadas, buvusios Lietuvos kariuomenės generolas Vincas Vitkauskas buvo priverstas pats dalyvauti kariuomenės likvidavimo komisijoje. O jau 1941 metų gegužę Lietuvos pradėti naikinti buvę Lietuvos karininkai. Sovietai nepasigailėjo net tų, kurie sulaužė Lietuvai duotą priesaiką.
Tuo pat metu mėginta sunaikinti ir Lietuvos diplomatinį korpusą. Dar 1940 metų liepos mėnesį prosovietinės vyriausybės užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas atstovybėms Romoje, Vatikane, Berne, Paryžiuje ir Stokholme, tačiau dauguma diplomatų tokiam nurodymui paklusti atsisakė. Liepos 21 dieną Liaudies Seimui nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti.
Keršydami sovietinės Lietuvos vadovai uždraudė nepaklusniesiems diplomatams atvykti į Lietuvą, konfiskavo jų turtą. Daugumą diplomatinių atstovybių sovietams pavyko perimti, nes kai kurios šalys pripažino Lietuvos aneksiją, tačiau 1940 rugsėjo 19–25 dienomis susirinkę Romoje diplomatai konstatavo, kad tebeveikia Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, prie Šventojo Sosto, Buenos Airėse, Berne ir Londone. Tęsė darbą ir šiose šalyse likę konsulatai. JAV ir Vatikane Lietuvos atstovybės išliko iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais metais. Taigi, diplomatinis korpusas liko vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, išdrįsusi pasipriešinusi sovietinei okupacijai ir aneksijai. Nei šalies politikams, nei kariuomenės vadams, nei inteligentams, nei visai visuomenei tam nepakako pilietiškumo ir drąsos.
Suomijos pamokos
Taip praėjus kiek mažiau nei metams nuo Molotovo Ribentropo pakto pasirašymo, kurio slaptaisiais protokolais nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Europą, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys nuolankiai leido užnerti sau kilpą ant kaklo. Dažnai teigiama, kad nesipriešinimas buvo vienintelis būdas išsaugoti Lietuvoje lietuvius.
Tačiau tuo pačiu Molotovo Ribentropo paktu dvi diktatūros pasidalino ir kitas šalis. Praėjus vos porai mėnesių nuo pakto pasirašymo, Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, kuri pagal slaptuosius protokolus turėjo atitekti Maskvai. Tačiau tuomet ketvirtis milijono suomių sugebėjo sėkmingai pasipriešinti milijoninės sovietų armijos puolimui ir net jį atremti.
Suomių pergalę šiame kare, be abejo lėmė ir geresnė, nei Lietuvos kariuomenės, ginkluotė ir tinkama taktika. Tačiau kur kas svarbiau buvo tai, kad Suomijos politikai, karo vadai ir visa visuomenė neleido sau nė minties, jog galima nesipriešinti agresijai. Tad tuo metu, kai sovietiniai diplomatai jau rezgė ultimatumų Baltijos valstybėms planus, o Raudonosios armijos tankai jau šildė variklius žygiui į mūsų šalį, Helsinkis ir Maskva 1940 metų kovo 12 dieną pasirašė taikos sutartį. Po šio karo Suomija neteko dešimtadalio teritorijos ir beveik 27 tūkstančių vyrų, tačiau išlaikė savo valstybingumą. Mūsų nuolankumo kaina buvo nepalyginamai didesnė.
Tomas Čyvas, Aras Lukšas (“Veidas”)
