Ketvirta diena Shanchajuj

Jei nebutu paskaitu ir susitikimu, galima butu tik valgyti ir miegoti. Tokios tai nuotaikos
vyrauja ketvirta diena Understanding China programos dalyviu stovykloje Shanchajuje.
Maistas labai skanus, o jetlag’as atkaklus.

Apie pacia programa daugiau galima rasti www.understandingchina.eu. Jei viskas bus
taip, kaip zada Eurochambres, bus renkama ir ketvirtoji programos laida, i kuria tikrai
rekomenduoju kandidatuoti.

Kadangi programa igyvendina Antwerp vadybos mokykla kartu su Shanchajuje isikurusia
CELAP (CHINA EXECUTIVE LEADERSHIP ACADEMY PUDONG), jos “studentu”
miestelyje ir gyvename, ir mokomes. “Studentais”, kaip mums veliau paaiskino, cia gali
buti asmenys, uzimantys maziausiai mero posta. Praktiskai visi Kinijos ambasadoriai,
auksto lygio valstybes pareigunai, verslo (be abejo, ne tik privataus) vadovai, CELAP’e
tobulinasi ar itvirtina savo zinias.

Kokie studentai, tokios ir gyvenimo salygos. Visas miestelis pastatytas 2003 – 2005
metais, taciau zemelapyje jo nera. Neretas atvejis, kad taksistai taip pat nelabai nori
vaziuoti iki CELAP’o.

Juokaujame, kad vaizdo stebejimo kameru galbut nera tik duse.

Vienu metu CELAP’e buna, mokosi, dirba, trumpiems vizitams uzsuka per 1200 zmoniu,
stebina zmoniu srautu valdymo gebejimai – susikirtimu nera nei valgymo metu, nei
bibliotekose, nei sporto komplekse.

Visa programa sudeliota labai intensyvi – nuo ryto iki vakaro paskaitos (kovojant su
miegu) ir valgio pertraukomis. Taip pat skirtos specialios dienos vizitams i aplinkines
gamyklas ar imones.

Kai kurie dalykai prajuokina, kai kurie patvirtina anksciau susideliota stereotipa apie
kiniecius. “Apie kiniecius” irgi stereotipas, kadangi jie tiek skirtingi tarp miestu,
provinciju, genciu kiek airiai nuo rumunu.
Taksistas, siulantis savo paslaugas nuo MAGLEV greitojo traukinio stoties, kuris atveza
I Pudong is oro uosto (431 km/h, turiu nuotrauka) iki CELAP, maloniai sutinka atlikti tai
uz 180 RMB. Panasu i ~90 LTL. Turedamas isankstines informacijos, kad galui tiketis
dideles apgavystes, siulau jam 30 RMB, jis sutinka ir as vistiek permoku dvigubai. Bet ta
suzinau jau veliau.

Lygiai kaip ir veliau suzinau (velgi kovodamas su jetlag’u), kad is belenkiek CCTV
kanalu lygiai taip pat belenkiek yra istoriniai, kurie rodo istorinius filmus. Istoriniu
filmu scenarijus panasus kaip, kad mes atsimename: vienas/a kienetukas/e guledamas
uz uolos, vienas isdauzo, issaudo, isnaikina koki simta, o gal net daugiau, pasimetusiu ir
susikrimtusiu japonu kareiviu.

Cia galima rukyti visur, jie taip ir daro. Ir spjaudyti ant zemes saulegrazas yra normalu.
Ir taip, cia nera FB, nebent turite kazkur kazkaip pasikure serveri kitoje salyje ir vel
kazkur kazkaip nukreipiate savo IP ar VPN, ar dar ten kazka, kaip man sake Ignas, cia
pragyvenes jau daugiau nei metus. Taip pat guglas yra tik .cn, kuris automatiskai jus
nukreipia I honkongietiska gugla, kuris jums duoda labai limituota paieska. Twiterio taip
pat nera. O keleta vietiniu graziu merginu sutikti teko.

Pranesimelis

1 dalis: http://www.youtube.com/watch?v=Y4KsTIpn6Nc

2 dalis: http://www.youtube.com/watch?v=fO337AhwrfQ

3 dalis: http://www.youtube.com/watch?v=J1ya6Zl-qDA

 

Birštono kalnas žiemą

Krinta aukštyn šiltos snaigės

Danguje atsispindi akivaras ledo,

Vingio, nueinančio tiesiai, neįžvelgiu,

Nes beržas spygliuotas užstoja

ir kiti vertikaliai gulintys medžiai.

Švaros!

Prie Seimo sutikau nemažai pažįstamų žmonių, kurie taip pat atėjo pabūti kartu, prisiminti, išgirsti. Kažkodėl skirtingi žmonės šiais metais akcentavo vieną bendrą dalyką – provokatorius, kurie tada buvo vežami iš įvairiai kur, kai kurie Baltarusijos, kai kurie aplinkinių Vilniaus rajonų. Iš dvidešimties metų perspektyvos girdėti šiuos liudijimus buvo idomu, kartu lyg ir nieko nauja.

Bet ne viskas, kas svarbu, turi buti nauja. Pastarosiomis dienomis iš skaitytų tekstų man patiko dvi mintys: Karolio Jachimavičiaus, kad viskas, kas aišku, yra aišku (http://www.uroboras.lt/2011/01/11/istorija-yra-paprasta/), ir Vytauto Landsbergio, kad netgi tai, kas yra aišku, kartais kažkam dar gali būti ir neišku (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vlandsbergis-nusigyvenome-iki-to-kad-niekinama-pati-musu-broliu-ir-sesers-gyvybes-auka.d?id=40714763).

Taigi – truputi nėščias nebūsi. Šioje vietoje, matyt, Einšteinas negalioja. Tad tiems, kam viskas aišku, pasirinkimas lyg ir paprastas:
a) likti su savo žinojimu ir supratimu sau ir „nesikišti, vaikeli, į politiką“;
b) skleisti žinojimą ir supratimą, kad mažiau erdvės turėtų vemiantys tulžimi komentaruose.

Norisi, kad švaru būtų viskas aplinkui. Tik tam reikia įtikinti ir kitus nešiukšlinti.

Apie dvidešimtmetį, telkiančiąją lyderystę ir Lietuvos komandą

Bet kurios progos dvidešimtmetis yra gerai. Tai jau dvigubai daugiau nei dešimtmetis. Tad ir reikšmė dvigubai didesnė. Ir tikimybė sulaukti progos keturiasdešimtmečio minėjimo, kuris bus dvigubai daugiau nei dvidešimtmetis, yra didesnė.
Tiesa, yra vienas niuansas – kiekvienas įvykio minėjimas atitolina mininčiuosius nuo paties įvykio. Artėdami prie vis solidesnių minėjimų laiko atžvilgiu tolstame nuo minėjimų priežasties.

Pasitikdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį kalbame apie daug dalykų, kurie nutiko tame atstume nuo paties atkūrimo. Ir dažniau kalbame apie blogus dalykus. Nenoriu dar karta apie juos visus kalbėti, kadangi nusibodo. Už mane kasdiena tai daro Lietuvoje egzistuojanti  populiariausia žiniasklaida ir viską žinantys anoniminiai interneto komentatoriai.

Šiandien reikia kalbėti apie tai, ką reikia padaryti, kad toliau tolstant nuo paties įvykio, artėjant prie dar solidesnių įvykio minėjimo ,-dešimtmečių, vis labiau lauktume tų minėjimų su tikrai pakilia nuotaika, neburnodami, nesiskųsdami, labiau šypsodamiesi ir tiesiog jausdami, kad minime savo šventę, savo progą, savo įvykį.

Štai ir pakalbėkime apie tai, ką reiškia „savo“. Kai prieš dvidešimt metų įvyko pats įvykis, turbūt nekilo klausimų kieno jis? Įvykis buvo visų. Tai yra „savo“.

Tuometiniai lyderiai sugebėjo telkti žmones tikslui pasiekti. Žmonės jautėsi komandos žaidėjais. Savo komandos, turinčios tikėjimą, turinčios lyderius, kuriais pasitiki žmonės. Lyderius, kurie su žmonėmis kalbasi, įtraukia juos į procesą ir prašo jų paramos bei pagalbos. Žmonės kuria bendrą atmosferą, kurioje yra pasiekiami tikslai.

Po dvidešimties metų, tai yra įvykio minėjimo laikais, šio esminio dalyko ir pasigendame. Telkančių lyderių. Asmenų, kuriais norėtusi sekti, kurie gebėtų kalbėti žmonėms ir su žmonėmis, klausyti jų, reaguoti į juos.

Visuomenė, kuri nori tvirtos rankos, geležinio balso, griežto žvilgsnio, yra savimi netikinti visuomenė, silpna visuomenė. Tad ją patogu valdyti.

Visuomenė, kuri sugeba iškelti žmones, kurie telkia aplinkinius, remiasi argumentais, diskusijomis, pokalbiu, yra stipri, gaji visuomenė. Galima ją pavadinti pilietine visuomene, jei norime, galima pavadinti tiesiog sveika, normalia visuomene. Tokia sveika, normali visuomenė sudaro gerą, sveiką ir normalią valstybę. Šios valstybės gyventojams nėra reikalo norėti, kad kažkas stipresnio, griežtesnio, galingesnio kažką už juos padarys. Šios valstybės gyventojai jaučiasi komandos nariais, todėl visi dirba savo darbus vardan tos.

Teiginys mano yra paprastas: nuo įvykio iki įvykio dvidešimtmečio minėjimo nebuvo toliau kuriama Lietuvos komanda, kurios pagrindas ir didžiulis potencialas buvo Sąjūdžio suburti žmonės. Ilgainiui ir lyderių, kurie gebėtų telkti komandą, mažėjo, o pasitikėjimas ir tikėjimas likusiais sumažėjo iki minimumo.

Manau, pagrindinis ir esminis mūsų uždavinys ir turimas duoti patiems sau pažadas turėtų būti toks: dar kartą pakviesti į Lietuvos komandą visus piliečius, atsiprašyti išmestų ir paprašyti sugrįžti išėjusius. Tam įgyvendinti nereikia jokių sudėtingų schemų – prieš dvidešimt metų, mūsų šiandien minimo įvykio metais, taip ir buvo daroma. Reikia tiesiog tai prisiminti.
Ir kad ir kaip paprastai tai beskambėtų, tačiau šis uždavinys yra kiekvieno iš mūsų asmeninis uždavinys. Burti žmones ir kurti Lietuvos komandą. Kiekvienas iš mūsų gali būti ir turi būti lyderis įgyvendinant šį uždavinį.

Būtent todėl, minint įvykio dvidešimtmetį galime ir turime patys sukurti ir dar vieną įvykį – Sąjūdį 2.0. Tai būtų nuolatinis, nesibaigiantis Lietuvos komandos formavimo procesas, kurio metu žmonės, tapdami ir pasijausdami bendros valstybės komandos nariais, taptų piliečiais pačia geriausia šio žodžio prasme.

Sveikinu visus su Kovo 11 – ąja, su padėtais naujosios Lietuvos komandos pamatais ir linkiu per ateinantį dvidešimtmetį kiekvienam iš mūsų rūpintis, kad ant tų pamatų išties būtų kuriama Lietuvos komanda, prie  kurios prisijungti kviečiami visi! Vardan Tos!

Vasario 16

Žinia, ypatingai pastaruoju metu  didis priešpastatymas Vasario 16 – os  Valentinui. Tai suprantama -  kas mieliau,  -  už įteiktą rožę mylimai merginai tikėtis fiziškai išreikšto bučinio, ar biesas žino kada įmanomai gaunamo Valstybės apdovanojimo?

Ne šią nuobodžiausią gyvenime temą šiandien, kas labiau: Lietuva VS Valentinas (jei nori ką mylėti – mergaitę, Tėvynę, save – vienas kitam tai netrukdo, mylėk į sveikatą), noriu aprašyti. Labiau rūpi kiekvieno iš mūsų požiųris į šią datą. Kaip kas jaučiasi, kokie emociniai ryšiai sieja su Vasario šešioliktąja, ar seneliai, proseneliai pasakojo apie tai, ar turime kokį įvaizdį kaip reikalai dėliojosi 1918 metais.

Kažkada, atlikdami praktiką Rumšiškėse, rinkome medžiagą apie lietuvius, išvežtus į Sibirą,  o šeštame dešimtmetyje, leidus jiems grįžti, įsikūrusius šiame nuostabiame Lietuvos kampelyje, kuriame mes, studentai, jų ir klausinėjome apie tai kas vyko. Daugelis iš jų buvo absoliutūs mūsų žemės ir Tėvynės patriotai; man nuolat kyla klausimas – ką reikia daryti, kad tokių žmonių daugėtų?

Kaip žinia, kiekvienam judėjimui reikia sukrėtimo. Sukrėtimo, kuris liestų asmeniškai.

Įdomu, kad šešiolikta Vasario ir vienuolikta Kovo yra taip netoli viena kitos. Vieną datą mes žinome iš tekstų, vadovėlių, senelių pasakojimų. Kita data yra pažįstama daugumai iš mūsų gyvai. Visos kartos gali palyginti, apsvarstyti ir nuspresti – kaip kas ir ar teisingai viskas vyko.

Jei ne viskas visada teisingai- galbūt laikas pamastyti apie šiek tiek kitoki, griežtesni, savivaldos metodą?   Savivaldos, kuri ir yra esminis Nepriklausomybės garantas. Kur žmonės turi galimybę savo nuomonę išsakyti ne vieną kartą metuose (ar rečiau), tačiau kaskart priimant svarbų sprendimą.

Devyniasdešimt dveji metai su penkiasdešemties pertrauka yra daug. Būkime tvirti. Kad ir kaip kartais banaliais skambėtų „neklausk ką tau davė Tėvynė, klausk, ką tu davei Tėvynei“, bet kartais paklausk savęs to klausimo antros dalies.

Tad štai klausimas atviras – ar padarysi ką nors vardan Tos?

Džiaugsmo metų!

Mielieji,

šiemet ypatingai norisi džiaugtis atėjusia vilties švente. Nekreipkime dėmesio į lietų, dar laikas nuo laiko pasirodantį šaltį. Atverkime širdis didžiam gimimo stebuklui. Džiaugsmo gimimo momentui.

Kiekvienas mūsų, kad ir kaip skirtingai įsivaizduotume šventuose raštuose fiksuotus įvykius, kad ir kiek mokslinių teorijų grįstume ir diskutuotume apie Kalėdų šventės atsiradimą, evoliuciją, praeitį, dabartį, materialėjimą ar absoliutų sudievinimą, labiausiai norime šiose dienose atrasti džiaugsmą.

Džiaugsmas, kurį galėtume jausti, kuriuo galėtume džiaugtis, kuriame galėtume maudytis. Toks džiaugmas gali gimti mumyse, jei mes patys to norėsime. Džiaugsmas, kurio neaprašysi, todėl, kad jis yra individualus ir unikalus. Džiaugsmas šeimai, džiaugsmas draugams. Svarbiausia – džiaugsmas ir meilė sau, nepamirštant  dalintis. Taip gimsta dalinimosi džiaugsmas, dar labiau neaprašomas ir nepakartojamas.

Noriu Jums palinkėti šių džiaugsmo gimimo Kalėdų ir ateinančių džiaugsmo dalinimosi metų.
Kiti metai gali, turi ir taps pačiais geriausiais Jūsų gyvenimo metais. Tik leiskite Jumyse užgimti džiaugsmui. Ir nepamirškite juo dalintis su artimaisiais, draugais, bičiuliais, visais geros valios žmonėmis.

Kai po Kalėdų eglute ar kitoje Jums žinomoje vietoje rasite ir išpakuosite sau skirtą dovaną, pagalvokite, kad šalia jos, yra dar viena, nematoma dovana. Ji yra vienoda visiems, tačiau lygiai taip pat ir skirtinga. Tą nematomą dovaną pamatysite tik tada, kai atversite savo širdį nuoširdumui, gėriui, artimo meilei ir, svarbiausia – džiaugsmui.

To visiems ir linkiu – pamatyti savo nematomą dovaną ir ją dalintis nuolatos.

Jaukių Kūčių, linksmų Šventų Kalėdų ir pačių geriausių Jūsų gyvenime kitų metų!

Mindaugas

Dėl Lietuvos įvaizdžio, arklio uodegos ir komandos

Užėjau į  diskusijų klubo ‘politika.lt’ diskusiją pavadinimu „Lietuvos 20-metis: tarp įvaizdžio ir „vaizdelio“. Kokią Lietuvą kursime 2010-aisiais? „Drąsi Lietuva“, „Baltijos širdis“, „Regiono centras““.

Kalbėtojai – daugeliui žinomas verslininkas Robertas Dargis, jau trečius metus kartu su Atgimimu organizuojantis konkursą „Padovanok viziją Lietuvai“, taip pat daugeliui žinomas VRP Mykolas Katkus, žmogus  turintis savo nuomonę  ir gebantis uždirbti pinigus iš to, kad nemažas kiekis žmonių nuomonės neturi; trečiasis vakaro pašnekovas – doc. dr. Paulius Subačius, jį žinantiems plačiau komentuoti galimų komentarų turbūt nereikia.

Baigėsi diskusija daugeliu išvadų ir apibendrinimų iš kurių įdomesnės:

Vilnius – labiausiai nuo turistų apsaugota Europos kultūros sostinė;
Lietuvos įvaizdžio problematika prasidėjo XX amžiaus pradžioje išrandant trispalvę ir tęsėsi dešimto dešimtmečio pradžioje išrandant herbą su dviejų pozicijų arklio uodega;
Lietuva drasiai išdrįso nesiskolinti iš TVF.

Be šio trumpo referavimo, kas vyko Vilniaus kavinėje Gabi šaltą ir visai ne baltą adventinio trečiadienio vakarą, kilo man ir mintis viena.

Tačiau ir ją, pasirodo, lenkai jau anksčiau įgyvendino…. Solidarumas – štai ko reikia LT visuomenei.  Netgi reikia pasistengti ir padaryti solidarumą nauju trend’u. Reikia po truputėli kurti LT komandą.  Komandą, kurioje savo vietą rastų ne tik protingiausi, turtingiausi, greičiausi, labiausi – vedini aklo konkurencijos ir laukinio žūtbūtinės kovos „pailsusius arklius nušauna“ principo.

Komandą, kurioje jaustusi svarbūs ir šiek tiek lėtesnį, šiek tiek mažiau daiktų nusipirkti galintys, mažesnį giminių, pažįstamų ratą turintys.

LT komandos kūrimo užuomazgos buvo pradėtos Sąjūdžio laiku. Deja, lyderiai dar nebuvo suvokę (arba jiems to ir nereikėjo), kad komandos formavimas yra nuolatinis procesas. Tai niekada nesibaigia. Ir šiame procese turi dalyvauti visi ar bent jau didelė dauguma.

Geriausias įvaizdis yra  įvaizdis, paremtas turiniu. Tokiu turiniu, kuris suteiktų norą ir motyvaciją toliau kurti. Toks turinys yra solidarumas. Radę truputėlį kitą žodį (nes, kaip jau minėjau, mūsų kaimynai labai neblogai eksploatavo šį), galėtume pradėti LT komandos, grįstos solidarumu, formavimą.

Štai kada vidinis Lietuvos įvaizdis taps „visi už vieną, vienas už visus“, tada ir išorei bus negėda transliuoti „Drasios Lietuvos“   idėją.

Judėjimas jaučiamas. Komandos nariai pradeda rinktis. Svarbu, kad kiekvienas, norintis prisijungti, tikėtų, jog būtent jis yra labiausiai laukiamas, o prisijungęs šią dvasią perduotų kitiems laukiantiems.

vieši šantažai

Tema maždaug tokia – be ilgų teorinių santuokos, kaip institucijos ir pačių vedybų, kaip akto socialinių ir kitų aspektų nagrinėjimo, laikykime, kad  pagrindinis vedybų tikslas yra pranešti aplinkiniams (iš esmės savo šeimai, jos šeimai, savo draugams, jos draugams, o jei esi žmogus iš žmonių klubo, tai ir Žmonių Klubo skaitytojams), kad štai – ji jau mano ir niekas nelįskit. Įsivaizduoju, kad maždaug taip turėtų mąstyti ir ji. Kadangi preziumuojame, jog į užduodamą klausimą „Ar tu, laisva valia bla bla sutinki…?“  teigiamai dažniausiai atsakoma abipusiu sutarimu ir dažniau nemeluojamu nei meluojamu jausmu, laikykime, kad tas viešas pareiškimas „Ji mano“/“Jis mano“ yra taip pat sutartas ir norėtas.

Ir tai dažniausiai daroma viešai. Arba dar viešiau, jei esi Žmonių Klubo narys ir turi kažkokį keistą norą juo likti.

Dabar štai čia – socialiniuose tinklapiuose,  facebook’e pvz., praktiškai gali išsipildyti bet kurios apie tokį pareiškimą svajojančios svajonė. Bum – ir įkali status: „not single“ ir dar „engaged“ ar netgi „in deep, but strange relationship“. Viskas čia gal ir tvarkoj – toks ekshibicionizmas kaip kad „dabar kakoju“ jau senai priimtas šioje erdvėj kaip norma.

Tačiau, ar tikrai kalant pareiškimą šiose erdvėse, kur dažnai tai pamato daugiau nei Žmonių Klubo kartu paėmus vartotojai, užduodamas klausimas „Ar tu, bla bla… ?“ tam kitam?  Kartais turbūt tenka nustebti.

Aštunta diena

Atsikėlėme, išisregistravome iš hostelio, sėdome į opeliuką su visais daiktais, pavalgėme kiniečiuose, nuvažiavome prie arenos, pirmas dešimt minučių galvome, kad per anksti išsiregistravome, po keturiasdešimt minučių sėdome į opeliuką, apie pusę pekių ryto buvome Vilniuje. Pakeliui žinojome ką sako mūsų krepšinio ekspertai : „nebuvo komandos“, „vyrai nepasititikėjo savimi“, „mes per sunkiai užpuolėme ir leidome lengvai pelnyti taškus priešininkams“, „reikėjo lengviau užpulti ir leisti priešininkams ne taip lengvai pelnyti taškus“, paskui dar apie kaltės prisiėmimą, apie tai, kad galų gale taip turėjo nutikti, mes vis tiek tarp Europos krepšinio elito, juk ne tokios komandos kaip Italija apskritai nežaidė čempionate, vyksta kartų kaita, svarbiausia du vienuolikti ir t.t.  Mūsų čempionatas šiemet baigėsi.
Manau, kad į Turkiją vis tik važiuosime. Iš ten ir parašysiu.